Kiekvienas, kas bent kartą virė lauke su kazanų, žino, koks skirtumas slypi ne skonyje, o jausme. Kol įprasti puodai gaminimui tinka namuose, kazanai skirti tiems, kurie nori daugiau – daugiau skonio, daugiau šilumos, daugiau susitikimų aplink ugnį. Ir visgi pirmas žingsnis – išsirinkti tinkamą kazaną, kuris neperdegs per sezoną ir nesugadins vakarienės, kai į kiemą susirenka pusė giminės.

Ketaus, aliuminio ar emaliuotas – kiekvienas turi charakterį

Kazanai dažniausiai gaminami iš keturių medžiagų: ketus, aliuminis, emaliuotas plienas ir nerūdijantis plienas. Nors kiekvienas gamintojas girtų savąjį, realybė paprasta – jei ieškai patvarumo ir galimybės gaminti ant laužo, ketaus kazanas bus artimiausias sąjungininkas. Jis sunkus, lėčiau įkaista, bet tolygiai paskirsto šilumą. Tai reiškia – mažiau pridegusių vietų, daugiau skonio ir drėgmės.

Aliuminis yra lengvesnis, bet ne toks ilgaamžis. Jį vertina tie, kas gamina greitai ir dažnai keičia vietą – pavyzdžiui, keliauja automobiliu ar stovyklauja dažnai. Emaliuoti gražūs, bet jautresni smūgiams. Jų negalima išdeginti tuščiu, nes danga suskilinėja. O štai nerūdijantis plienas atrodo moderniai, bet gaminant ant tikros ugnies jam trūksta charakterio – dažnai pridega, temperatūra pasiskirsto ne taip lygiai.

Kazano dydis: kai mažai – per mažai, o per daug – nėra

Kai matai lentynoje 8 ar 10 litrų kazaną, jis atrodo didžiulis. Bet kai įmeti ryžius, mėsą, daržoves ir dar šiek tiek vandens, pamatai, kad tas didelis puodas virto vos talpiai užpildytu. Todėl jei dažniau gaminsi šeimai ar draugų vakarui, rinkis bent 12–16 litrų talpą. Svarbiausia, kad turėtum laisvės maišyti, kad niekas nevirstų per kraštus ir nepridegtų apačioje.

Tie, kas kepa plovą ar šiupinį bent kelis kartus per mėnesį, dažnai įsigyja du skirtingo dydžio kazano modelius – mažesnį kasdienai, didesnį šventėms.

Kas slepiasi po dangčiu?

Ne tik pats kazanas, bet ir jo dangtis turi svarbą. Jeigu gamini troškinius, koldūnus ar sriubas, svarbu, kad dangtis būtų sandarus. Metalinis – sunkesnis, geriau išlaiko garą. Medinis – estetiškesnis, bet linkęs įsigerti kvapus ir drėgmę. Kai kurie gamintojai siūlo stiklinį dangtį, tačiau jis netinka gaminimui ant tikros ugnies, nes gali trūkti.

Dar verta atkreipt dėmesį į rankenas – jos turi būti stabilios, nes pakelti pilną kazaną, ypač ketaus, nėra smulkmena. Rankenos turi būti suvirintos ar tvirtai prisuktos, o ne tiesiog įremtos į šonus.

Kazanai ir skoniai – kur slypi tikra jėga

Plovas. Tai pirmas dalykas, kurį daugelis gamina kazane. Bet tik tie, kurie eksperimentuoja, atranda, ką dar gali tas puodas. Sriubos – nuo rūgštynių iki barščių. Vištiena, kuri išsilydo burnoje. Kiaušinienė su svogūnais pusryčiams. Net desertai. Vienas skaitytojas dalinosi, kad kazane kepa obuolių pyragą – išmoko iš tėvo, o dabar to moko savo sūnų.

Maisto skonis kazane dažnai net nepriklauso nuo recepto – ugnies kvapas, lėtai garuojantis sultinys, skysčiuose įsigėrę prieskoniai sukuria skonį, kurio virtuvėje sunku pakartoti. O kai aplink – ugnis, dūmai ir šiek tiek vėjo – net paprasti ryžiai atrodo kaip šventė.

Jei gaminimas tau – ne tik pareiga, o būdas atsijungti, pabūti su žmonėmis, pasimėgauti procesu, tada kazanas tau tinka. Tai ne tik puodas – tai investicija į laiką, kvapus, skonius ir prisiminimus. Kazanai nepakeičia virtuvės, bet papildo ją tuo, ko dažnai trūksta – paprastumu, nuoširdumu ir gyva ugnimi.

Ir kai kitą kartą virsi sriubą ar plovą lauke, gal prisiminsi šį straipsnį. Ir jeigu pasirinksi tinkamą kazaną – gal jau tą vakarą pajausi, kad sprendimas buvo teisingas.